Jaroslavas Hašekas - „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare“

PRATARMĖ

Didi epocha gimdo didžius žmones. Pasauly daug kuklių didvyrių, nepasipuošusių šlove ir neįeinančių į istoriją kaip Napoleonas. Bet, atidžiai išanalizavus, jų asmenybė užtemdytų net Aleksandro Makedoniečio šlovę. Mūsų laikais Prahos gatvėse galite sutikti skurdžiai apsivilkusį žmogų, kuris ir pats nesuvokia, kokia jo reikšmė naujos, didžios epochos istorijoj. Jis kukliai eina savo keliu, nieko nekliudo, prie jo nekimba žurnalistai, prašydami interviu. Jeigu paklaustumėt jį pavardės, jis atsakytų paprastai ir kukliai: „Šveikas“.
Ir iš tiesų šitas tylus, kuklus, skurdžiai apsivilkęs žmogus yra ne kas kitas kaip senas šaunusis kareivis Šveikas, narsus didvyris, kurio vardas dar Austrijos-Vengrijos laikais eidavo iš lūpų į lūpas visoj Čekijos karalystėj ir kurio šlovė neužges respublikoj.
Aš nuoširdžiai myliu šaunųjį kareivį Šveiką ir, pateikdamas skaitytojui jo nuotykius Pasauliniame kare, tikiu, kad jūs visi pamėgsit šitą kuklų nepastebimą didvyrį.
Jis nepadegė deivės šventyklos Efese, kaip tai padarė kvailys Herostratas, norėdamas pakliūti į laikraščius ir mokyklų chrestomatijas.
Ir to jau užtenka.

Autorius

PIRMOJI DALIS • UŽNUGARYJE

1. ŠAUNUSIS KAREIVIS ŠVEIKAS IŠTRAUKIA Į PASAULINĮ KARĄ

— Mūsų Ferdinandą nušovė, — pasakė Šveikui jo šeimininkė.
Šveikas, prieš keletą metų medicinos komisijos pripažintas idiotu, buvo paleistas iš karo tarnybos ir dabar vertėsi pardavinėdamas šunis — nusususias baidykles, kurioms jis kurdavo suklastotas genealogijas.
Be to, jis sirgo reumatu ir šiuo momentu tepė dešinįjį kelį apodeldoku.
— Kurį Ferdinandą, ponia Miulerova? — pasidomėjo Šveikas, tebemasažuodamas savo kelius. — Aš pažįstu du Ferdinandus. Vienas tarnauja pas farmacininką Prusą ir kartą apsirikęs išgėrė butelį tepalo plaukams atauginti. Dar pažįstu Ferdinandą Kokosą, tą, kuris renka šunų mėšlą*.

*Prahoje rinkdavo šunų išmatas kailiams rauginti.

Abiejų nė trupučiuko negaila.
— Ne, meldžiamasis, erchercogą Ferdinandą, kuris gyveno Konopiščėje, šitą storą, dievobaimingą...
— Jėzau Marija! — sušuko Šveikas. — Še tau... O kurgi ponui erchercogui taip atsitiko?
— Sako, jį nudėjo Sarajeve. Iš revolverio. Važiavo jis ten su savo erchercogiene automobiliu.
— Sakykit, ponia Miulerova, automobiliu... Aišku, toksai ponas gali sau tatai leisti. O tikriausiai ir nemanė, kad tokie pasivažinėjimai gali blogai baigtis. Ir dar Sarajeve... Juk tai Bosnijoj, ponia Miulerova... Tatai, matyt, padarė turkai. Nereikėjo mums lįsti ir kėsintis į jų Bosniją ir Hercegoviną... Tai šit kokie dalykėliai, ponia Miulerova. Erchercogas, vadinasi, amžinatilsį. Ar ilgai kankinosi?
— Ponas erchercogas iš karto buvo gatavas, meldžiamasis. Žinia — su revolveriu juokai menki. Neseniai čia, Nusliuose*, vienas ponas, bežaisdamas su revolveriu, išpyškino visą savo šeimyną ir nudėjo šveicorių, atėjusį pasižiūrėti, kas ten šaudo ketvirtame aukšte.

*Prahos pakraštys.

— Iš kito revolverio, ponia Miulerova, nors plyšk — neiššausi. Tokia sistema — stačiai prapultis. Bet ponui erchercogui tikriausiai buvo nupirkta kas nors ypatingiau. Be to, ponia Miulerova, galiu kirsti lažybų, kad žmogus, kuris tai padarė, šiam kartui kaip reikiant išsičiustijo. Žinoma, šauti į poną erchercogą — darbas nelengvas. Čia tau ne valkatai girininką nušauti. Sunkiausia prie jo prisigretinti. Prie tokio pono apdriskęs neprieisi. Reikia būtinai užsidėti katiliuką, kad tavęs policininkas nesugriebtų.
— Sako, pone, kad jų ten daug buvo.
— Tai, ponia Miulerova, savaime aišku, — patvirtino Šveikas, baigęs masažuotis kelius. — Jeigu, pavyzdžiui, panorėtumėt nužudyti erchercogą arba jo didenybę imperatorių, jūs būtinai turėtute su kuo nors pasitarti. Daugiau galvų — daugiau protų. Vienas patars viena, kitas — kita, — „ir kelias atviras į sėkmę“, kaip giedama mūsų himne. Svarbiausia — iššniukštinėti, kada tasai ponas važiuos pro šalį. Prisiminkite poną Liukenį, kuris dilde nusmeigė velionę Elžbietą. Juk jis buvo išėjęs su ja pasivaikštinėti... Tai ir tikėk po to kuo nors! Nuo tada nė viena imperatorienė neina pasivaikščioti. Tokio likimo gali sulaukti daugelis. Štai pamatysit, ponia Miulerova, prasigaus jie ir prie caro su cariene, o gal, neduok dieve, ir prie paties mūsų imperatoriaus, jeigu jau pradėjo nuo jo dėdės. Jis, senelis, turi daug priešų, dar daugiau negu Ferdinandas. Neseniai traktieriuje vienas ponas šnekėjo: „Ateis laikas — šitie imperatoriai išlakstys vienas po kito, ir jokia valstybės prokuratūra jiems nepadės...“ Vėliau tas ponas neturėjo kuo užsimokėti už alų, ir traktierininkui teko pašaukti policiją. Ponas tėškė traktierininkui antausį, o policininkui — du. Taip jį pintinėj* ir išgabeno prasiblaivyti...

*Prahoj prieš karą policininkai girtus vežiodavo rankiniu vežimėliu, vadinamu pintine.

Taigi, ponia Miulerova, tokie dalykėliai dedasi mūsų laikais! Dar, vadinas, vienas nuostolis Austrijai. Kai aš tarnavau nėra ko veikti, o jis vis savo varo — turįs pasikalbėti su ponu kapitonu. Pagaliau kapitonas pasirodė ir nubaudė jį, uždrausdamas išeiti iš kareivinių, o tas paėmė šautuvą — pykšt jam stačiai į širdį! Kulka kiaurai pervėrė kapitoną ir dar pridarė raštinėj nuostolių: suteškino butelį su rašalu, o šis suliejo tarnybinius popierius.
— O kas buvo tam kareiviui? — po valandėlės, kai Šveikas jau vilkosi, paklausė ponia Miulerova.
— Pasikorė su petnešom, — atsakė Šveikas, valydamas katiliuką. — O petnešos buvo ne jo — pasiskolino iš kalėjimo sargo. Jam, girdi, kelnės smunkančios. Argi jis lauks, kol jį sušaudys? Aišku, ponia Miulerova, tokioj padėty kam gi neapsisuks galva. Kalėjimo sargą pažemino tarnyboj ir dar šešis mėnesius įsūdė. Bet jis jų nesėdėjo: pabėgo į Šveicariją ir ten dabar pamokslininkauja kažkurioj bažnyčioj... Dabartės, ponia Miulerova, dorų žmonių mažai. Mėklinasi man, kad erchercogą Ferdinandą tame Sarajeve apgavo tas žmogus, kuris jį nušovė. Turbūt erchercogas pamatė tą poną ir pamanė: „Tikriausiai padorus žmogus, jeigu mane sveikina“. O ponas ėmė ir pykštelėjo į jį. Vieną ar kelias įvarė?
— Laikraščiai, meldžiamasis, rašo, kad erchercogas buvo kaip rėtis. Tasai žmogus išpyškino į jį visus šovinius.
— Tai atliekama, ponia Miulerova, labai greitai. Baisiai greitai. Aš tam reikalui būčiau nusipirkęs brauningą — panašus į žaislą, o per dvi minutes su juo galima nušauti dvidešimt erchercogų, tiek liesų, tiek storų. Beje, tarp mūsų kalbant, ponia Miulerova, į storą erchercogą tikriau gali pataikyti negu į liesą. Gal atsimenate, kaip Portugalijoj buvo nušautas karalius? Va koks storas! Jūs suprantat, kad karalius liesas nebus... Na, eisiu į „Taurės“ traktierių. Jeigu ateitų pinčerio, už kurį paėmiau rankpinigių, pasakykite, kad laikau jį savo šunidėj už miesto ir neseniai jam apipjausčiau ausis. Vedžioti jo dabar negalima, nes ausys neužgijo, — gali nušašti. Jei kur išeisite, palikit raktą pas durininkę.

„Taurės“ traktieriuje sėdėjo tik vienas svečias. Tai buvo slaptosios policijos agentas Bretšneideris, Traktierininkas Palivecas mazgojo indus, o Bretšneideris bergždžiai mėgino užmegzti su juo rimtą pašnekesį.
Palivecas buvo žinomas storžievis. Kas antras žodis jam išsprūsdavo „pasturgalis“ arba „šūdas“. Tačiau jis buvo ganėtinai išprusęs ir kiekvienam patardavo paskaityti, ką apie pastarąjį daiktą rašė Viktoras Hugo, pasakodamas apie senosios Napoleono gvardijos atkirtį anglams Vaterlo mūšyje.
— Graži vasara, — pabandė užmegzti rimtą kalbą Bretšneideris.
— Šūdo verta! — atrėžė Palivecas, dėliodamas indus į spintą.
— Na ir užtaisė mums Sarajeve! — su maža viltimi tarė Bretšneideris.
— Kokiame „Sarajeve“? — paklausė Palivecas. — Nuslių traktieriuje? Ten kiekvieną dieną peštynės, žinia — juk Nusliai!
— Bosnijos Sarajeve, ponas traktierininke. Nušovė ten poną erchercogą Ferdinandą. Ką į tai pasakysit?
— Aš į tokius dalykus nesikišu. Tegu lenda visi jie su šitokiais dalykais į užpakalį! — mandagiai atsakė ponas Palivecas, užsirūkydamas pypkę. — Įsipainiok dabar į tokius reikalus, — žiūrėk, ir nusisuksi sprandą. Aš — traktierininkas. Kas pas mane užeina, paprašo alaus, tam aš ir pripilu. O koks nors ten Sarajevas, politika ar velionis erchercogas — su manim tai nieko bendra neturi. Tai ne mano nosiai. Tiktai kalėjimu kvepia. Bretšneideris nutilo ir nusivylęs ėmė dairytis po tuščią traktierių.
— Anksčiau čia kabojo jo didenybės imperatoriaus paveikslas, — po valandėlės vėl prabilo Bretšneideris. — Kaip tik toj vietoj, kur dabar veidrodis.
— Taip, teisybę teikėtės pasakyti, — atsakė ponas Palivecas, — kabojo, bet jį dergė musės, tai aš ir nunešiau į palėpę. Žinote, dar kas nors sumanys dėl šito padaryti kokią nors pastabą, ir tada kils nemalonumų. Kuriems velniams man to reikia?
— Sarajeve, ponas traktierininke, turbūt labai bjauru?
Į šitą tiesų ir klastingą klausimą ponas Palivecas atsakė ypač atsargiai:
— Taip, Bosnijoj ir Hercegovinoj tokiu metu būna baisiai karšta. Kai aš ten tarnavau, turėdavome mūsų vyresniajam leitenantui dėti ledus prie galvos.
— Kuriame pulke jūs tarnavot, ponas traktierininke?
— Aš tokių dalykų neprisimenu, niekad nesidomėjau šitokiomis smulkmenomis, — atsakė ponas Palivecas. — Aš nesu smalsus. Per didelis smalsumas kenkia.
Slaptasis agentas Bretšneideris galutinai nutilo, ir jo apsiniaukęs veidas pralinksmėjo tik įėjus Šveikui, mat jisai, įžengęs į traktierių, užsisakė juodo alaus su tokia pastaba:
— Vienoj šiandien taip pat gedulas.
Bretšneiderio akyse plykstelėjo viltis, ir jis greitai prabilo:
— Konopiščėje iškabinta dešimt juodų vėliavų.
— Ten jų turėtų būti dvylika, — pasakė Šveikas, nugėręs iš bokalo.
— Kodėl jūs manote, kad dvylika? — paklausė Bretšneideris.
— Dėl lygaus skaičiaus — tuzinas. Taip lengviau skaičiuoti, be to, tuzinais pigiau išeina, — paaiškino Šveikas.
Stojo tyla, kurią nutraukė pats Šveikas atsidusdamas:
— Tai, vadinasi, amžinatilsį, duok dieve jam dangaus karalystę. Nesulaukė, kada bus imperatorius. Kai aš tarnavau kariuomenėj, vieną kartą nuvirto nuo arklio generolas ir susitrenkė. Žmonės norėjo padėti jam, užsodinti ant arklio, pasižiūrėjo, o jis jau visiškai negyvas. Per apžiūrą jam taip atsitiko. O juk turėjo būti pakeltas į feldmaršalus. Iš šitų apžiūrų nieko gera nelauk. Sarajeve tikriausiai taip pat buvo kokia nors apžiūra. Prisimenu, kartą per apžiūrą mano mundurui trūko dvidešimties sagų, ir mane už tai patupdė keturiolikai parų į vienutę.
O dvi dienas aš kaip Lozorius nepakrutėdamas išgulėjau surištas „ožiu“*.

*Bausmė Austrijos-Vengrijos armijoj: nusikaltusiam kareiviui pririšdavo rankas prie kojų ir taip palikdavo dieną ar ilgiau.

Nieko nepadarysi — kariuomenėj reikia drausmės. Nebūtų jos — visiems ant visko tik nusispjaut. Mūsų vyresnysis leitenantas Makovecas visada sakydavo: „Drausmė, jūs mulkiai neraliuoti, būtina. Be jos jūs kaip beždžionės dar tebesikarstytumėt po medžius. Karo tarnyba jus, besmegenius, žmonėmis padaro!“ Na, gal ne taip? Įsivaizduok sau skverą, na, sakysim, Karlo aikštę, ir kiekvienam medy tupi sau po vieną kareivį be jokios drausmės. Tai mane užvis labiausiai gąsdina.
— Sarajeve, — kreipė pokalbį Bretšneideris, — viską padarė serbai.
— Klystate, — atsakė Šveikas, — viską užtaisė turkai. Už Bosniją ir Hercegoviną.
Ir Šveikas išklojo savo požiūrį į Austrijos užsienio politiką Balkanuose: 1912 metais turkai pralaimėjo karą su Serbija, Bulgarija ir Graikija; jie norėjo, kad Austrija jiems padėtų, o kai šitas dalykas neišdegė, — nušovė Ferdinandą.
— Ar tu myli turkus? — kreipėsi Šveikas į traktierininką Palivecą. — Šituos nekrikštus? Juk ne?
— Svečias kaip svečias, — tarė Palivecas, — tegul būna jis nors ir turkas. Mums, traktierininkams, politika nė motais. Užsimokėk už alų, sėdėk traktieriuje ir plepėk kiek telpa — štai mano taisyklė. Kad ir kas ten būtų nudėjęs mūsų Ferdinandą — serbas ar turkas, katalikas ar mahometonas, anarchistas ar jaunačekis* — man vis viena.

*Jaunačekiai — Čekijos buržuazinė liberalinė partija, veikusi 1874 — 1918 m.

— Gerai, ponas traktierininke, — prabilo Bretšneideris, vėl imdamas netekti vilties, kad katras nors iš jų įklimps. — Tačiau pripažinkit, kad tai didelis nuostolis Austrijai.
Už traktierininką atsakė Šveikas:
— Žinoma, — nuostolis, be jokių ginčų. Didelis nuostolis. Ferdinando nepakeisi kokiu nors žiopliu. Tik jam būtų nepakenkę dar storesniam būti.
— Ką jūs norite pasakyti? — pagyvėjo Bretšneideris.
— Ką noriu pasakyti? — mielai atsakė Šveikas. — Va ką. Jeigu jis būtų buvęs storesnis, jį jau seniai būtų trenkusi apopleksija — dar tada, kai jis Konopiščėje vaikėsi paskui bobas, jo dvare rinkusias žagarus ir grybus. Jam nebūtų reikėję mirti tokia gėdinga mirtimi. Nagi tik pamanykit — imperatoriaus dėdė, o jį nušovė! Juk tai gėda, apie tai trimituoja visi laikraščiai!

Prieš keletą metų pas mus, Budejovicų* turgavietėj, truputį, susikivirčijus buvo nudurtas vienas gyvulių pirklys, kažin koks Bržetislavas Liudvikas.

*Miestas Pietų Čekijoje.

Jis turėjo vieną sūnų Bohuslavą. Tai tasai, būdavo, kur benuvyktų pardavinėti paršų, niekas nieko iš jo neperka. Kiekvienas, būdavo, pasakys: „Tai to nusmeigtojo sūnus. Irgi turbūt geras sukčius!“ Teko jam galų gale šokti Krumilove nuo tilto į Vltavą ir teko jį iš ten išgriebti, teko jį gaivinti, vandenį teko iš jo siurbti... ir teko jam numirti ant daktaro rankų, kai šis kažin ko įšvirkštė.
— Keistas jūsų palyginimas, — reikšmingai pasakė Bretšneideris. — Iš pradžių kalbate apie Ferdinandą, o paskui — apie gyvulių pirklį.
— Visiškai ne, — šokosi teisintis Šveikas. — Apsaugok viešpatie, kad įsigeisčiau ką nors su kuo lyginti! Ponas traktierininkas mane pažįsta. Juk tiesa, kad aš niekada nieko su niekuo nelyginu? Aš tik nenorėčiau būti erchercogo našlės vietoje. Ką ji dabar darys? Vaikai liko našlaičiai, ūkis Konopiščėje be šeimininko. Ištekėti už kito kokio nors erchercogo? Kokia nauda? Nuvažiuos su juo į Sarajevą, ir antrą kartą teks našlauti... Šit, pavyzdžiui, Zlive, netoli Hluboko, prieš keletą metų gyveno vienas eigulys šitokia bjauria pavarde — Pindiūras. Nušovė jį brakonieriai, ir po jo mirties liko našlė su dviem vaikais. Po metų jinai ištekėjo vėliakos už eigulio Pepiko Savlovico iš Mydlovarų, na, tą irgi nušovė. Išėjo už vyro trečią kartą, vėl už eigulio, ir sako: „Dievas trejybę myli. Jeigu ir dabar nenusiseks, — nežinau, ką ir daryti“. Suprantama, ir šitas galą gavo, ir liko jai nuo trijų eigulių viso labo šešetas vaikų. Nuėjo jinai į kunigaikščio raštinę ir ėmė guostis, kiek prisikentusi dėl tų eigulių. Tada pasiūlė jai ištekėti už tvenkinio sargo Jarešo, gyvenančio prie Ražico užtvankos. Na, ką jūs pasakysite, — prigirdė jį žūklaujantį! Ir nuo jo susilaukė dvejeto vaikų. Tada ji ištekėjo už arkliagydžio iš Vodnianų, o tas jai kartą naktį sušveitė kirviu ir savo noru nuėjo pasiduoti. Kai vėliau Pyseko apygardos teismas nuteisė jį pakarti, jis nukando kunigui nosį ir pareiškė, kad apskritai dėl nieko nesigaili ir dar pasakė kažką labai šlykštaus apie jo didenybę imperatorių.
— Ar nežinote, ką apie jį pasakė? — pilnu vilties balsu paklausė Bretšneideris.
— Šito aš jums negaliu pasakyti, to dar niekas neišdrįso pakartoti. Bet, sako, tai buvo taip siaubinga, jog ten dalyvavęs teisėjas išsikraustė iš galvos. Jį ir po šiai dienai laiko izoliuotą, kad niekas neišeitų aikštėn. Tai nebuvo paprastas jo didenybės imperatoriaus įžeidimas, kaip kad įžeidinėja įkaušę.
— O kaip įžeidinėja jo didenybę imperatorių įkaušę? — paklausė Bretšneideris.
— Prašau jus, ponai, pradėti kitą kalbą, — įsikišo traktierininkas Palivecas. — Aš, žinote, šito nemėgstu. Leptels kokią nors nesąmonę, o paskui žmogui nemalonumai.
— Kaip įžeidinėja jo didenybę imperatorių įkaušę? — pakartojo klausimą Šveikas. — Visaip. Prisigerkite, liepkite užgriežti Austrijos himną ir pamatysite, ką imsit šnekėti. Prikursite apie jo didenybę imperatorių tiek, kad jeigu nors pusė būtų teisybė, tai gėdos jam užtektų visam gyvenimui. O jis, senelis, tiesą sakant, šito nenusipelnė. Įsidėmėkit: sūnaus Rudolfo jis neteko pačiame žydėjime, pilno jėgų, žmona Elžbieta buvo nudurta dilde, brolį Joną Ortą, Meksikos karalių, sušaudė prie kažkokios tvirtovės sienos. Dabartės vėl, senatvėj nušovė jo dėdę. Reikia turėti geležinius nervus. Ir po viso to prisimena jį koks girtuoklis ir ima koneveikti. Jeigu dabar kas nors užsiliepsnotų, — eisiu į savanorius ir tarnausiu jo didenybei imperatoriui ligi paskutinio kraujo lašo!
Šveikas drūčiai sriūbtelėjo alaus ir tęsė toliau:
— Jūs manot, kad jo didenybė imperatorius viską taip ir nuleis? Menkai jį pažįstate. Karas su turkais vis tiek turi būti. „Užmušėt mano dėdę, tai šekit jums per snukį!“ Karas neišvengiamas. Serbija ir Rusija šitame kare mums padės. Bus peštynių!
Šveikas šitaip pranašaudamas buvo puikus. Jo geraširdis veidas nuo susijaudinimo švietė kaip pilnatis. Jam viskas buvo nuostabiai aišku.
— Gali atsitikti, — piešė jis toliau Austrijos ateitį, — kad, kilus karui su Turkija, mus užpuls vokiečiai. Juk vokiečiai su turkais išvien. Tai tokie niekšai, kuriems lygių pasauly nerasi. Bet mes galim susidėti su Prancūzija, kuri nuo septyniasdešimt pirmų metų griežia dantį ant Vokietijos, ir viskas eis kaip iš pypkės. Karas bus, ir nėra ko daugiau kalbėti.
Bretšneideris atsistojo ir iškilmingai tarė:
— Jums ir nereikia daugiau kalbėti. Einam su manim į priemenę porai žodžių.
Šveikas išėjo su slaptosios policijos agentu į priemenę. Ten jo laukė nedidelis siurprizas: sugėrovas parodė jam erelį* ir pareiškė, kad jį areštuoja ir tuoj pat ves į policiją.

*Austrijos-Vengrijos slaptosios policijos agentų ženklas.

Šveikas bandė aiškinti, kad, matyt, ponas apsirinka, nes jis visiškai nekaltas, neištaręs nė vieno žodžio, kuris galėtų ką nors įžeisti.
Į tai Bretšneideris pareiškė, kad Šveikas įvykdė keletą nusikalstamų veiksmų, tarp kurių buvo ir valstybės išdavimas.
Po to abu sugrįžo į traktierių, ir Šveikas pasakė Palivecui:
— Aš išgėriau penkis bokalus ir suvalgiau porą dešrelių su raguoliu. Duokit dar stikliuką slyvinės. Man jau laikas eiti, juo labiau kad esu areštuotas.

Bretšneideris parodė Palivecui savo erelį, kokią minutę žiurėjo į traktierininką, o paskui paklausė:
— Jūs vedęs?
— Taip.
— Ar gali jūsų žmona tvarkyti reikalus vietoj jūsų?
— Gali.
— Tada viskas gerai, ponas traktierininke, — linksmai tarė Bretšneideris. — Pasišaukit savo žmoną ir paveskit jai visus reikalus. Vakare ateisim jūsų paimti.
— Nesijaudink, — guodė jį Šveikas. — Aš esu areštuotas viso labo tik už valstybės išdavimą.
— Bet už ką gi aš? — ėmė verkšlenti Palivecas. — Juk buvau toks atsargus!
Bretšneideris šyptelėjo ir pergalingai ištarė:
— Už tai, kad jūs pasakėte, jog ant pono imperatoriaus dergė musės. Jums šitą poną imperatorių išmuš iš galvos.
Lydimas slaptosios policijos agento, Šveikas paliko „Taurės“ traktierių. Kai juodu išėjo į gatvę, Šveikas, su savo geraširde šypsena žvelgdamas jam į veidą, paklausė:
— Ar man nulipti nuo šaligatvio?
— O kam?
— Manau, jog areštuotieji neturi teisės vaikščioti šaligatviu. Jiems einant pro policijos valdybos vartus, Šveikas pasakė:
— Šauniai praleidom laiką! Ar dažnai lankotės „Taurės“ traktieriuje?
Tuo metu, kai Šveiką varė į policijos raštinę, „Taurės“ traktieriuje ponas Palivecas perdavė visus reikalus savo verkiančiai žmonai, savotiškai ją ramindamas:
— Neverk, nestauk! Ką jie man padarys už tą apdergtą jo didenybę imperatorių?
Taip žavingai ir maloniai šaunusis kareivis Šveikas įžengė į Pasaulinį karą. Istorikams bus įdomu, kaip jis galėjo taip toli numatyti ateitį. Vėlesni įvykiai klostėsi nevisiškai taip, kaip jis išdėstė „Taurės“ traktieriuj, bet mums reikia turėti galvoj, kad Šveikas neturėjo reikiamo diplomatinio išsimokslinimo.

2. ŠAUNUSIS KAREIVIS ŠVEIKAS POLICIJOS VALDYBOJ

Dėl Sarajevo atentato policijos valdyba buvo kimšte prikimšta aukų. Jas gabeno vieną po kitos, ir raštinėje, kur buvo priimami areštuotieji, senis inspektorius pasitikdavo įeinančiuosius geraširdišku balsu:
— Šitas Ferdinandas jums brangiai atsieis!
Šveikas, įkištas į vieną iš daugelio pirmo aukšto kamerų, rado ten šešių žmonių draugiją. Penki iš jų buvo susėdę aplink stalą, o kampe ant lovos, tarsi šalindamasis jų, sėdėjo šeštasis — vidutinio amžiaus vyras.
Šveikas ėmė klausinėti vieną po kito, už ką jie pasodinti. Iš visų penkių, sėdinčių prie stalo, jis išgirdo beveik tą patį atsakymą:
— Už Sarajevą.
— Dėl Ferdinando.
— Dėl pono erchercogo nužudymo.
— Už Ferdinandą.
— Už tai, kad Sarajeve užmušė Ferdinandą.
Šeštasis, šalinęsis kitų penkių, pareiškė, kad jis, bijodamas kokio nors įtarimo, nenori su jais turėti nieko bendra, nes sėdįs čia už tai, jog, norėdamas apiplėšti, bandė nužudyti vieną Holico valstietį.
Šveikas atsisėdo prie stalo šalia sąmokslininkų, kurie jau dešimtą kartą pasakojosi, kaip čia pakliuvę.
Visi, išskyrus vieną, buvo sugriebti arba traktieriuje, arba vyninėj, arba kavinėj. Išimtis buvo tik nepaprastai storas, su akiniais ir užverktu veidu ponas, kurį areštavo namie, jo paties bute. Areštavo už tai„ kad dvi dienas prieš Sarajevo atentatą „Breiškos“ traktieriuje jis apmokėjo už du serbų studentus technikus. Vėliau jį girtą agentas Briksis matė toj pačioj kompanijoj „Monmartre“, Grandinių gatvėj, kur, kaip jis jau pats patvirtino protokole savo parašu, taip pat apmokėjo už tuodu studentus.

Per parengtinį tardymą policijos valdyboj į visus klausimus jis lemeno tą patį stereotipinį sakinį:
— Aš turiu rašymo reikmenų krautuvę!
Į tai jam taip pat stereotipiškai atsakydavo:
— Tai ne pasiteisinimas.
Kitas žemo ūgio ponas, kurį toks pat nemalonumas ištiko vyninėj, buvo istorijos dėstytojas. Vyninės šeimininkui jis pasakojo įvairių pasikėsinimų istorijas. Detektyvas jį užtiko lyg tyčia tuo momentu, kai jis baigė bendrą psichologinę pasikėsinimų apžvalgą šiais žodžiais:
— Pasikėsinimų idėja tokia pat paprasta kaip ir Kolumbo kiaušinis.
— Lygiai tokia pat kaip ir tai, kad jūsų laukia Pankracas, — papildė jo išvadą policijos komisaras per tardymą.
Trečiasis sąmokslininkas buvo Hodkovičkų labdaringo „Geradario“ būrelio pirmininkas. Pasikėsinimo dieną „Geradaris“ buvo surengęs sode gegužinę su muzika. Atėjęs žandarmerijos vachmistras pareikalavo tuoj pat išsiskirstyti, kadangi Austrijoj gedulas. Į tai „Geradario“ pirmininkas pasakė:
— Palaukit valandėlę, tuoj baigs groti „Ei, slavai!“. Dabar jis sėdėjo nukoręs galvą ir raudojo:
— Rugpjūčio mėnesį perrinks prezidiumą. Jeigu aš nebusiu paleistas, gali atsitikti, kad manęs nebeišrinks. Mane jau dešimt kartų iš eilės išrenka pirmininku. Tokios gėdos nebeišgyvensiu.
Nuostabų pokštą velionis Ferdinandas iškrėtė ketvirtam sąmokslininkui, apie kurį reikia pasakyti, kad tai buvo atviro būdo, nepriekaištingai doras žmogus. Kiauras dvi dienas jis išvengė bet kokių kalbų apie Ferdinandą ir tik vakare kavinėj, lošdamas kortomis ir kirsdamas gilių karalių kozirine būgnų septynake, riktelėjo:
— Septynios kulkos — kaip Sarajeve!
Penktojo, kuris, jo paties žodžiais tariant, sėdi už pono erchercogo nužudymą, plaukai ir barzda iš baimės lig šiol tebebuvo taip pasišiaušę, kad jo galva panėšėjo į gauruotą pinčerį. Restorane, kur jį areštavo, jis nepratarė nė žodelio, netgi neskaitė laikraščiuose apie Ferdinando nužudymą. Jis sėdėjo prie stalo visiškai vienas, tik staiga priėjo kažkoks ponas, atsisėdo priešais ir greitai paklausė:
— Ar skaitėt?
— Neskaičiau.
— Girdėjot?
— Negirdėjau.
— Ar žinote, koks reikalas?
— Nežinau, man tas dalykas visai nerūpi.
— O vis dėlto turėtų dominti.
— Nežinau, kas čia galėtų būti įdomu. Aš surūkysiu cigarą, išgersiu keletą bokalų alaus, pavakarieniausiu. O laikraščių neskaitau. Laikraščiai meluoja. Kuriems galams aš sau nervus gadinsiu?
— Jūsų nedomina net žmogžudystė Sarajeve?
— Manęs nedomina jokios žmogžudystės. Tebūnie jos Prahoj, Sarajeve ar Londone. Tam yra atitinkamos įstaigos, teismai ir policija. Jeigu kur nors ką nors užmušė, tai taip jam ir reikia, — tegul nebūna toks vėpla ir išsižiojėlis, kad leidžiasi užmušamas.
Tai buvo paskutiniai jo žodžiai šitam pašnekesy. Nuo to momento jis kas penkias minutes garsiai kartojo:
— Aš nekaltas, aš nekaltas.
Tuos žodžius jis rėkė prie policijos valdybos vartų, tuos žodžius jis kartos vedamas į teismą Prahoj, su tais žodžiais jis įžengs į kalėjimo kamerą.
Išklausęs visas tas baisias sąmokslininkų istorijas, Šveikas manė, jog reikia visiems išaiškinti, kad jų padėtis beviltiška.
— Mūsų reikalai prasti, — pradėjo jis paguodos žodžius. — Klystate sakydami, kad jums, visiems mums, nieko už tai nebus. Kam gi policija? Tik tam, kad ji mus baustų už per ilgą liežuvį. Jeigu atėjo tokie neramūs laikai, kai šaudomi erchercogai, tai nėra ko stebėtis, kad tave veda į policiją. Visa tai daro didesniam įspūdžiui, kad Ferdinandui prieš laidotuves būtų padaryta reklama. Kuo daugiau čia mūsų bus, tuo geriau: bus linksmiau. Kai aš tarnavau kariuomenėj, kartą pasodino pusę mūsų kuopos. O kiek nekaltų žmonių nuteista ne tik kariuomenėj, bet ir civiliniuose teismuose! Prisimenu, sykį viena moteris buvo nuteista už tai, kad pasmaugė savo naujagimius dvynukus. Nors ji prisiekdinėjo, kad negalėjo pasmaugti dvynukų, nes pagimdė tik vieną mergaitę, kurią pavyko uždusinti visai be skausmo, ją vis dėlto nuteisė už dviejų žmonių nužudymą. Arba kad ir tas nekaltas čigonas iš Zabehlicų, kuris įsilaužė į smulkių prekių krautuvę Kūčių naktį: jis prisiekdinėjo, kad buvo užėjęs pasišildyti, tik niekas jo neklausė. Jeigu pakliuvai į teisingumo rankas, jau blogai. Šitas blogumas yra būtinas. Vis dėlto reikia pripažinti — ne visi žmonės tokie niekšai, kaip apie juos galvoja. Tačiau kaip šiandien atskirsi padorų žmogų nuo šunsnukio, ypač tokiu rimtu metu, kai nudobtas Ferdinandas? Pas mus irgi, kai tarnavau kariuomenėj Budejovicuose, kažkas miške, už mokomosios aikštės, nušovė pono kapitono šunį. Apie tai sužinojęs, jis sušaukė mus visus, išrikiavo ir liepė kiekvienam dešimtam išeiti priekin. Aš, savaime suprantama, buvau dešimtas. Atsistojom mes „ramiai“, nė mirktelėti nedrįstam. O kapitonas vaikšto prieš mus ir rėkia: „Valkatos! Sukčiai! Niekšai! Dėmėtosios hienos! Visus jus už tą šunį reikia į karcerį sukišti, į makaronus sukapoti, sušaudyti, į miltus jus sumalti reikia! Gailėtis jūsų — nesigailėsiu. Dvi savaitės man nė vienas neišeisit iš kareivinių!“ Tai matote, kalba tada ėjo apie šunelį, o dabar — apie poną erchercogą. Reikia įvaryti baimės, kad gedulas atrodytų prideramas.
— Aš nekaltas, aš nekaltas! — kartojo pasišiaušėlis.
— Jėzus Kristus taip pat buvo nekaltas, o vis dėlto jį nukryžiavo. Argi kam nors kada nors kur nors rūpėjo nekaltas žmogus? „Maul halten und weitei dienen!“* — kaip sakydavo mums kariuomenėj.

*Tylėk ir dievą mylėk!“ (vok.)

Tai visų geriausia ir puikiausia.
Šveikas atsigulė lovon ir ramiai užmigo.
Tuo metu atvedė du naujus suimtuosius. Vienas iš jų buvo bosnietis. Šisai vaikščiojo po kamerą ir griežė dantimis. Kas antras jo žodis buvo nešvankiausias keiksmas. Jį kankino mintis, kad policijos valdyboj gali dingti jo prekės.
Antrasis svečias buvo traktierininkas Palivecas, kuris, išvydęs savo pažįstamą Šveiką, išbudino jį ir tragišku balsu sušuko:
— Ir aš jau čia!
Šveikas širdingai paspaudė jam ranką ir tarė:
— Labai malonu. Žinojau, kad tasai ponas tesės savo žodį; jeigu pažadėjo ateiti jūsų pasiimti, tai ir ateis, Toksai sąžiningumas — brangus dalykas.
Ponas Palivecas, atvirkščiai, pareiškė, kad toks sąžiningumas — šūdo vertas, ir patylom paklausė, ar šitie areštuotieji ne vagys, nes tai jam gali pakenkti kaip prekybininkui.
Šveikas paaiškino, kad visi čia atsidūrę už erchercogą, tik vienas sėdi už tai, jog, norėdamas apiplėšti valstietį iš Holico, kėsinosi jį nužudyti.
Įsižeidęs Palivecas pareiškė, kad jis čia pakliuvęs ne dėl kokio nors mulkio erchercogo, o dėl jo didenybės imperatoriaus. Ir kadangi tai visiems buvo įdomu, jis papasakojo, kaip musės apdergė jo didenybę imperatorių.
— Apteršė man jį bestijos, — baigė jis savo nuotykį, — ir pagaliau įstūmė mane į kalėjimą. Šito musėms aš nedovanosiu! — pridūrė jis rūsčiai.
Šveikas vėl nuvirto lovon, bet miegojo neilgai, nes atėjo sargybinis vesti jį kvoton.
Lipdamas laiptais į trečiąjį skyrių, Šveikas nemurmėdamas nešė savo Golgotos kryžių; jis nė nepastebėjo, kad virto tikru kankiniu. Perskaitęs užrašą „Spjaudyti ant laiptų draudžiama“, Šveikas paprašė sargybinį leidimo nusispjauti į spjaudyklę ir, švytėdamas savo paprastumu, įžengė į raštinę tardamas:
— Linkiu labo vakaro visiems bendrai ir kiekvienam atskirai!
Vietoj atsakymo kažkas jam tvojo į šonkaulius ir pastūmė link stalo, prie kurio sėdėjo ponas šaltu valdininko veidu, su žvėriško žiaurumo bruožais, tartum jis ką tik būtų nužengęs iš Lombrozo knygos „Nusikaltėlių tipai“.
Jis kraugeriškai nužvelgė Šveiką ir pasakė:
— Neapsimesk idiotu.
— Aš čia niekuo nekaltas, — rimtai atsakė Šveikas. — Mane iš kariuomenės atleido už idiotizmą. Ypatingosios komisijos aš oficialiai pripažintas idiotu. Esu oficialus idiotas.
Ponas nusikaltėlio veidu sugriežė dantimis.
— Jums iškelti kaltinimai dėl jūsų įvykdytų nusižengimų rodo, kad esate blaivaus proto ir Šveikos nuovokos.
Ir čia pat jis išskaičiavo Šveikui aibę įvairiausių nusikaltimų, pradedant valstybės išdavimu ir baigiant jo didenybės bei imperatoriaus rūmų įžeidimu. Piktadarysčių centre puikavosi pritarimas erchercogo Ferdinando nužudymui; iš čia šakojosi kiti nusikaltimai, iš kurių labiausiai išsiskyrė masių kurstymas, nes visa tai vyko viešoje vietoje.

— Ką jūs į tai pasakysite? — pergalingai paklausė žiaurių veido bruožų ponas.
— To visiškai pakanka, — nekaltai atsakė Šveikas. — Kas per daug, tas kenkia.
— Štai matote, pats prisipažįstate...
— Aš viską prisipažįstu. Griežtumas turi būti. Be griežtumo niekas nieko nepasiektų. Lygiai kaip kad aš tarnavau kariuomenėj...
— Užsičiaupkit! — užriko policijos komisaras ant Šveiko. — Kalbėkit tik tada, kai jūsų klausia! Supratot?
— Kaip nesuprasi, — atsakė Šveikas. — Drįstu pranešti, suprantu ir viską, ką jūs teiksitės pasakyti, turėsiu galvoje'.
— Su kuo palaikot santykius?
— Su savo tarnaite, jūsų malonybe.
— O vietiniuose politiniuose sluoksniuose neturite pažįstamų?
— Kaipgi, jūsų malonybe. Perku vakarinę „Tautinės politikos“ laidą.
— Laukan! — sustaugė ponas žvėrišku veidu. Vedamas iš raštinės, Šveikas tarė:
— Labanakt, jūsų malonybe.
Grįžęs į kamerą, jis pranešė areštuotiesiems, kad čia ne kvota, o vieni juokai: trupučiuką ant jūsų pašūkauja ir išveja.
— Anksčiau, — pasakė Šveikas, — buvo kur kas blogiau. Kažkada vienoj knygoj skaičiau, kad kaltinamieji, norėdami įrodyti savo nekaltumą, turėdavo basomis vaikščioti po įkaitintą geležį ir gerti ištirpintą šviną. O kas nenorėdavo prisipažinti, tam ant kojų užmaudavo „ispaniškus batus“, ištempdavo ant kankinimų suolo arba svilindavo šonus gaisrininkų žibintu, panašiai, kaip kad darė šventam Jonui Nepomukiečiui. Tasai, sako, staugė tuomet, tarsi jį būtų peiliu raižę, ir tol nesiliovė staugęs, kol jį numetė nuo Eliščino tilto neperšlampamame maiše. Tokių atsitikimų buvo aibių aibės. O dar žmogų ketvirčiuodavo arba pasodindavo ant kuolo kur nors prie muziejaus. Jeigu kaltinamąjį tik įmesdavo į duobę bado mirčiai, toksai žmogus jausdavosi tartum iš naujo gimęs. Dabar sėdėti kalėjime — vienas malonumas! — gyrė Šveikas toliau, — Jokio ketvirčiavimo, jokių „ispaniškų batų“. Turim lovas, turim stalą, turim suolus, nesigrūdam vieni ant kitų, buizos gaunam, duoda duonos, atneša ąsotį vandens, išvietė po pat nosim. Visur matyti pažanga. Per toli, tiesa, vaikščioti į kvotą, reikia lipti trejais laiptais, bet užtai laiptuose švaru ir judru. Vieną veda šen, kitą — ten. Čia jaunuolis, ten senis, ir vyrai, ir moterys. Džiaugiesi, kad tu čia ne vienas. Kiekvienas ramiai eina savo keliu ir nesibijo, kad raštinėj jam pasakys: „Mes pasitarėm, ir rytoj būsit ketvirčiuotas arba sudegintas, — kaip jūs pats pageidausit“. Tai būdavo sunkus pasirinkimas, ir aš, ponai, manau, kad daugelį iš mūsų tokiu momentu ištiktų stabas. Taip, dabar sąlygos pagerėjo mūsų naudai.
Vos tik Šveikas baigė kalbą, ginančią šiuolaikinį kalėjimo režimą, prižiūrėtojas pravėrė duris ir riktelėjo:
— Šveikai, apsirenkit ir eikit kvoton!
— Apsirengsiu, — atsiliepė Šveikas, — aš neprieštarauju, tačiau bijau, kad tai nesusipratimas: mane kartą jau išvarė iš kvotos. O, be to, būgštauju, kad kiti ponai, esantys kameroj, gali užpykti ant manęs, kad einu kvoton jau antrą kartą, o jie dar nė sykio šį vakarą ten nebuvo. Jie gali man pareikšti pretenzijų.
— Nešdinkis lauk ir neplepėk! — buvo atsakyta į Šveiko džentelmeniškumą.
Šveikas vėl atsidūrė prieš poną nusikaltėlio veidu. Jis be jokių įžangų, ryžtingai ir galutinai paklausė:
— Visu kuo prisipažįstat?
Šveikas įsmeigė savo geras žydras akis į nepermaldaujamą žmogų ir švelniai tarė:
— Jeigu jūsų malonybė pageidaujat, kad prisipažinčiau, tai prisipažįstu. Man tai nepakenks. Bet jei tik jūs pasakysit: „Šveikai, nieko neprisipažink“, tai aš išsisukinėsiu ligi paskutinio atokvėpio.
Griežtasis ponas įrašė kažką į aktą ir, duodamas Šveikui plunksną, liepė pasirašyti.
Šveikas pasirašė po Bretšneiderio parodymais su šiuo papildymu:
„Visi pirmiau išvardyti kaltinimai prieš mane teisingi. Josefas Šveikas“.
Pasirašęs Šveikas kreipėsi į griežtąjį poną:
— Dar ką nors pasirašyti? Ar gal ateiti iš ryto?
— Rytoj jus veš į teismą, — pasigirdo atsakymas.
— O kelintą valandą, jūsų malonybe, kad, dieve saugok, nepramigčiau?
— Laukan! — antrą kartą sustaugė anoje pusėje stalo, prieš kurį stovėjo Šveikas.
Grįždamas į savo naują, grotuotą butą, Šveikas pasakė jį lydinčiam sargybiniui:
— Pas jus čia viskas eina kaip iš rašto.
Nespėjo paskui Šveiką užsitrenkti durys, kai kalėjimo draugai apipylė jį įvairiais klausimais, į kuriuos Šveikas atsakė trumpai drūtai:
— Ką tik prisipažinau, kad galbūt aš užmušiau erchercogą Ferdinandą.
Šešetas siaubo apimtų žmonių vienu metu pasislėpė po utėlėtomis antklodėmis, tik bosnietis pasakė:
— Sveikinu.
Guldamas į lovą, Šveikas tarė:
— Kvaila, kad pas mus nėra žadintuvo.
Rytą jį vis dėlto prikėlė ir be žadintuvo. Lygiai šeštą valandą Šveikas jau važiavo „žaliajame Antane“* į baudžiamąjį apygardos teismą.

*„Žaliasis Antanas“ — policijos furgonas, kuriuo vežiodavo areštuotuosius.

— Ankstyvoji varna dantis rakinėja, vėlyvoji — akis krapštinėja, — pasakė Šveikas savo bendrakeleiviams, kai „žaliasis Antanas“ važiavo pro policijos valdybos vartus.

3. ŠVEIKAS PAS TEISMO GYDYTOJUS

Švarūs, jaukūs srities baudžiamojo teismo kambariukai padarė Šveikui kuo maloniausią įspūdį; išbaltintos sienos, juodos, nušveistos grotos, o patsai storulis ponas Demartinis, senasis daboklės prižiūrėtojas, — su violetiniais rankovių atraitais ir tokiu pat uniforminės kepurės lanku. Violetinė spalva puošiamasi ne tik čia, bet ir bažnyčioj per pamaldas pelenų dieną ir didįjį penktadienį.
Kartojosi garsi Romos viešpatavimo Jeruzalėje istorija. Areštuotuosius atvesdavo į apačią, į rūsį, ir pastatydavo prieš 1914 metų pilotų teismą, o atliekantys tardymą teisėjai, dabartiniai pilotai, užuot garbingai nusiplovę rankas, pasiųsdavo parnešti iš Teisigo* paprikos su Pilzeno alum ir parūpindavo valstybės prokuratūrai vis naujų ir naujų kaltinimų.

*Restorano savininkas.

Logika čia dažniausiai išnykdavo, o nugalėdavo paragrafas, smaugdavo paragrafas, kvailiodavo paragrafas, prunkštaudavo paragrafas, tyčiodavosi paragrafas, grasindavo paragrafas, žudydavo ir nedovanodavo paragrafas. Teisėjai buvo įstatymų žonglieriai, negyvos įstatymų raidės žyniai, kaltinamųjų ėdikai, austriškų džiunglių tigrai, pagal paragrafų kiekį apskaičiuojantys savo šuolį link kaltinamojo.
Išimtis čia (kaip, beje, ir policijos valdyboj) tebuvo keletas žmonių, kurie rimtai nežiūrėjo į įstatymus, nes ir tarp rugių juk pasitaiko kviečių.
Pas vieną iš tokių ponų atvedė kvosti Šveiką. Tai buvo senyvas, geraširdis žmogus, kuris, jeigu jam būtų tekę tardyti žinomą žmogžudį Valešą, ir tada būtų neužmiršęs jam pasakyti: „Prašom prisėsti, ponas Valešai, štai kaip tik laisva kėdė“.
Atvedus Šveiką, tasai ponas iš įgimto meilumo paprašė jį sėstis ir paklausė:
— Tai, vadinas, jūs esat tas pats ponas Šveikas?
— Manau, kad toks ir turiu būti, — atsakė Šveikas, — nes ir mano tėtušis buvo Šveikas, ir mamytė — ponia Šveikova. Aš negaliu daryti jiems tokios gėdos, išsigindamas savo pavardės.
Maloni šypsena nuskriejo teismo tardytojo veidu.
— Gražių dalykėlių jūs čia pridirbote! Daug kas slegia jūsų sąžinę.
— Mano sąžinę visada daug kas slegia, — tarė Šveikas, šypsodamasis dar meiliau už teismo tardytoją. — Ant mano sąžinės, jūsų malonybe, reikia manyti, susitelkė visko daug daugiau kaip ant jūsų.

— Tai matyti iš protokolo, kurį jus pasirašėt, — ne mažiau meiliu balsu atsakė teismo tardytojas. — Ar nedarė jums policija spaudimo?
— Kur ten, jūsų malonybe! Aš pats jų paklausiau, ar turiu šitą pasirašyti, ir kai man pasakė, kad pasirašyčiau, aš ir paklausiau. Negi pradėsi su jais peštis dėl parašo? Naudos man iš to jokios. Tvarka turi būti.
— Ar jūs, ponas Šveikai, visiškai Šveikas?
— Visiškai Šveikas. Teisybę sakant, ne, jūsų malonybe ponas tardytojau, turiu reumatą, trinuosi apodeldoku.
Senasis ponas vėl maloniai nusišypsojo.
— Ką jūs pasakytumėt, jeigu jus ištirtų teismo gydytojai?
— Aš manau, jog man ne taip jau bloga, kad ponai daktarai bergždžiai gaištų dėl manęs laiką. Mane jau tyrė vienas daktaras policijos valdyboj, ar aš neturiu triperio.
— Žinot ką, ponas Šveikai, mes vis dėlto surizikuosime ir kreipsimės į teismo gydytojus. Sudarysim nedidelę komisiją, liepsim jus pasodinti daboklėn, ir jūs tuo metu kaip reikiant pasilsėsit. Dar vienas klausimas. Pasak protokolo, jūs neva skelbėt ir skleidėt gandus, kad greit kils karas?
— Kils, jūsų malonybe ponas viršininke, artimiausiu laiku.
— Ar jūsų kartais neištinka kokie nors priepuoliai?
— Atleiskite, ne. Tik vieną kartą Karlo aikštėj aš vos neparpuoliau, kai man stuktelėjo automobilis. Bet tai buvo jau seniai.
Tuo kvota baigėsi. Šveikas padavė teismo tardytojui ranką ir, grįžęs į savo kamerą, pasakė likimo draugams:
— Taigi dėl pono erchercogo Ferdinando nužudymo mane apžiūrės teismo daktarai.
— Mane irgi apžiūrinėjo teismo gydytojai, — tarė vienas jaunuolis, — kai už kilimų pavogimą stojau prieš prisiekusiuosius. Pripažino mane silpnapročiu.- Dabar aš praūžiau kuliamąją, bet man už tai nieko negali padaryti. Vakar mano advokatas pasakė, kad jeigu jau kartą aš buvau pripažintas silpnapročiu, tai dabar man tas pravers visą gyvenimą.
— Aš šitais teismo gydytojais nė kiek netikiu, — įsiterpė inteligentiškos išvaizdos ponas. — Kai aš klastodavau vekselius, dėl viso pikto klausiau profesoriaus Heverocho paskaitų, o kai mane sugriebė, simuliavau paralitiką lygiai taip, kaip jį mums pavaizdavo profesorius: įkandau vienam teismo gydytojui į koją, išgėriau iš rašalinės rašalą ir, atleiskit, ponai, už nekuklumą, nusilengvinau kampe prie visos komisijos. Bet vien tik už tai, kad įkandau vienam tos komisijos nariui į koją, mane pripažino visai Šveiką, ir aš pražuvau.
— Šitų ponų apžiūrinėjimo aš visiškai nebijau, — pareiškė Šveikas. — Kai tarnavau kariuomenėj, mane tyrė vienas veterinaras, ir viskas baigėsi kuo puikiausiai.
— Teismo daktarai — tikri stipenos! — atsiliepė mažas, sukumpęs žmogelis. — Neseniai mano pievoje kažkaip atsitiktinai buvo iškasti žmogaus griaučiai, ir teismo daktarai pareiškė, kad tas žmogelis prieš keturiasdešimt metų buvo užmuštas suduodant kažkokiu buku įnagiu per galvą. Man trisdešimt aštuoneri metai, bet vis tiek patupdė, nors aš turiu krikšto liudijimą, metrikų nuorašą ir įregistravimo pažymėjimą.
— Aš manau, — tarė Šveikas, — kad į visa tai reikia žiūrėti nešališkai. Kiekvienas gali apsirikti. Ir juo daugiau apie ką nors galvoja, juo daugiau apsirinka. Teismo gydytojai — žmonės, o klysti yra žmogiška. Kartą Nusliuose, kaip tik palei tiltą per Botičą, man grįžtant iš „Banzetos“ restorano, priėjo prie manęs vienas ponas ir vožė kuolu per galvą, o kai aš nuvirtau ant žemės, apšvietė mane ir sako: „Klaida, čia ne tas“. Ir dėl tos klaidos taip įširdo, kad užkaitino man dar per nugarą. Taip jau žmogui lemta — klysti ligi pat mirties. Vienas ponas, pavyzdžiui, rado naktį pusiau sušalusį pasiutusį šunį, parsinešė jį namo ir įkišo žmonai po patalu. Šuo atšilo ir atsigavo, apriejo visą šeimą, o mažiausiąjį lopšelyje sudraskė ir suėdė. Arba, pavyzdžiui, kaip apsiriko vienas tekintojas iš mūsų namo. Atsirakino savo raktu Podolės bažnytėlę, manydamas, kad parėjo namo, nusirengė zakristijoj, lyg tai būtų jo virtuvė, atsigulė ant altoriaus, įsitikinęs, kad jis namie savo lovoj, užsiklojo aptiesalais su šventais užrašais, o po galva pasibruko evangeliją ir dar kitas šventas knygas, kad nebūtų žema. Rytą jį rado zakristijonas, ir žmogelis atsikvošėjęs geraširdiškai pareiškė jam, kad įvyko klaida. „Gera klaida! — sako tasai. — Dėl tokios klaidos mums teks per naują šventinti bažnyčią.“ Vėliau tasai tekintojas pasirodė teismo gydytojams, ir tie įrodė, kad jis turėjo Šveiką sąmonę ir buvo blaivus, nes girtas tikriausiai nebūtų pataikęs rakto į bažnyčios durų spyną. Vėliau tekintojas numirė Pankrace... Pasakysiu jums dar vieną pavyzdį, kaip Kladne * apsigavo policijos šuo — žinomo rotmistro Roterio aviganis.

*Miestas Vidurio Čekijoj, akmens anglių rajono centras.

Rotmistras Roteris dresavo šunis ir darė bandymus su valkatomis tol, kol visi valkatos ėmė iš tolo lenktis Kladno rajono. Tada Roteris įsakė žandarams trūks plyš atvesti kokį nors įtartiną žmogų. Ir kartą buvo atvestas padoriai apsirengęs žmogus, kurį žandarai užtiko Lano miškuos sėdintį ant kelmo. Roteris bemat atpjovė nuo jo švarko skiautę ir davė ją pauostyti policijos pėdsekiams. Paskui žmogų nuvedė į vieną plytinę už miesto ir paleido jo pėdomis tuos dresuotus šunis, kurie jį surado ir partempė atgal. Toliau tas žmogus turėjo lipti kopėčiomis ant aukšto, rangytis per mūrinę tvorą, šokti į tvenkinį, o šunys — paskui jį. Galų gale paaiškėjo, kad tasai žmogus yra deputatas radikalas, iškylavęs Lano miškuose. Mat jam atgrįso parlamentas. Štai dėl to aš ir sakau, kad klysti yra žmogiška, kad klysta ir mokytas, ir paskutinis kvailys. Klysta ir ministrai.
Teismo gydytojų komisija, turinti nustatyti, ar atitinka dvasinė Šveiko būsena visus tuos nusižengimus, kuriais jis kaltinamas, susidėjo iš trijų nepaprastai rimtų žmonių, be to, kiekvieno iš jų pažiūros buvo priešingos kitų dviejų pažiūroms. Čia buvo atstovaujama trims skirtingoms psichiatrijos mokykloms.
Ir tai, kad dėl Šveiko visų trijų priešingų mokslinių stovyklų nuomonės sutapo, galima paaiškinti vien tuo milžinišku įspūdžiu, kurį padarė Šveikas visai komisijai, kai jis, įėjęs į salę, kur turėjo būti tiriama jo dvasinė būsena, ir pastebėjęs ant sienos kabantį Austrijos imperatoriaus paveikslą, sušuko: „Tegyvuoja, ponai, jo didenybė imperatorius Pranas Juozapas Pirmasis!“
Dalykas buvo visai aiškus. Šveikui savo iniciatyva padarius tokį pareiškimą, atkrito daugybė klausimų, ir liko tik keletas svarbiausių, kad atsakymai į juos patvirtintų pirmąją nuomonę apie Šveiką, sudarytą remiantis psichiatrijos daktaro Kalersono, daktaro Heverocho ir anglo Veikingo sistemomis.

— Ar radis sunkesnis už šviną?
— Aš jo, atleiskit, nesu svėręs, — su šypsena atsakė Šveikas.
— Ar tikite pasaulio galu?
— Pirmiausia aš turiu pamatyti šitą galą. Bet, šiaip ar taip, rytoj jo dar nebus, — nerūpestingai pasakė Šveikas.
— Ar galėtumėt apskaičiuoti Žemės rutulio skersmenį?
— Atsiprašau, negalėčiau, — atsakė Šveikas. — Leiskit man pačiam užminti jums vieną mįslę. Namas keturių aukštų, kiekviename šito namo aukšte “po aštuonis langus, ant stogo dar du langai ir du kaminai, kiekviename aukšte gyvena po du nuomininkus. Dabar atspėkit, ponai, kuriais metais mirė kiemsargio bobutė?
Gydytojai reikšmingai pasižiūrėjo vienas į kitą. Bet vis dėlto vienas iš jų dar paklausė:
— Ar nežinote, koks didžiausias Ramiojo vandenyno gylis?
— Dovanokit, nežinau, — suskambėjo atsakymas, — bet manau, kad, be abejonės, bus didesnis negu prie Vyšehrado uolos Vltavoje.
— Užteks? — lakoniškai paklausė komisijos pirmininkas. Tačiau vienas komisijos narys vis dėlto paprašė leidimo užduoti dar tokį klausimą:
— Kiek bus padauginus dvylika tūkstančių aštuonis šimtus devyniasdešimt septynis iš trylikos tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt trijų?
— Septyni šimtai dvidešimt devyni, — nė nemirktelėjęs atsakė Šveikas.
— Mano nuomone, visiškai pakanka, — pasakė komisijos pirmininkas. — Galite kaltinamąjį vesti į senąją vietą.
— Dėkoju jums, ponai, — pagarbiai tarė Šveikas, — man irgi visiškai pakanka.
Išėjus Šveikui, trijų kolegija padarė bendrą išvadą, kad Šveikas, remiantis visais gamtos dėsniais, atrastais žymių psichiatrijos mokslininkų, — idiotas. Teismo tardytojui pateiktame pranešime, beje, buvo parašyta:
„Žemiau pasirašę teismo gydytojai sutarė, kad aukščiau minėtai komisijai pristatytas Josefas Šveikas yra visiškas psichinis bukaprotis ir kretinas iš prigimties, kas matyti iš jo pareiškimo „Tegyvuoja imperatorius Pranas Juozapas Pirmasis!“ To visiškai pakanka nustatyti Josefo Šveiko, kaip aiškaus idioto, psichinę būseną. Tuo remdamasi žemiau pasirašiusi komisija siūlo:
1. Nutraukti Josefo Šveiko bylos teisminį tardymą.
2. Pasiųsti Josefą Šveiką į psichiatrinę kliniką, kad jį ištirtų ir išaiškintų, ar jo psichinė būsena yra pavojinga artimiesiems“.
Tuo metu, kai buvo rašomas šis pranešimas, Šveikas savo kameros draugams dėstė:
— Į Ferdinandą jie spjovė, o su manim išdarinėjo dar didesnius niekus. Pagaliau mes vieni kitiems pasakėm, kad pakankamai prisišnekėjom, ir išsiskyrėm.
— Niekuo aš netikiu, — tarė mažasis sukumpėlis, kurio pievoje atsitiktinai buvo iškasti griaučiai. — Visur vien suktybės.
— Be suktybių neįmanoma, — atkirto Šveikas, guldamasis ant čiužinio. — Jeigu visi rūpintųsi kitų gerove, tai susirietų dar greičiau.